Skurdo sampratos raida Lietuvoje

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje 1990 metais socialinės apsaugos sferoje buvo vartojama vos ne vienintelė su skurdu siejama sąvoka – minimalus gyvenimo lygis (MGL). Jis įtvirtintas 1990 metais priimtame Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme kaip šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir visiems garantuojanti minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, minimalius drabužių, avalinės, baldų, ūkinių sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius.

Tokia skurdo samprata, kuri remiasi vartotojo reikmenų krepšeliu turi ilgą istoriją nuo B.S.Rowntree tyrinėjimų Anglijoje šimtmečio pradžioje. Jis skurstančiomis laikė šeimas, kurių pajamos yra nepakankamos „įsigyti minimumą reikmenų paprasčiausiam fiziniam darbingumui išlaikyti“. Septintajame dešimtmetyje būtiniausių reikmenų sąrašas buvo išplėstas viešosiomis gėrybėmis (komunalinės, švietimo, kultūros paslaugos) ir taip paplito „pagrindinių reikmių“ skurdo samprata.

Tokia skurdo samprata ir ja remiantis nubrėžta skurdo riba neatitinka šiuolaikinio dinamiško gyvenimo. Permainos ypač sparčios pereinamojo laikotarpio šalyse. 1991-1993 metais Lietuvoje vyko tokie smarkūs pokyčiai, kad remiantis 1990 metais nustatytu minimaliu gyvenimo lygiu, kaip skurdo riba daugiau kaip pusę gyventojų būtų tekę priskirti skurstančiųjų kategorijai ir aprūpinti socialinėmis pašalpomis. Taigi MGL virto teisiniu ir politiniu metodu nustatoma skurdo riba, kartais vadinama dar ir Socialinės apsaugos skurdo riba. Šis MGL nusako valstybės nusiteikimą ir galimybes remti ir šeimas, kurių pajamos, jos požiūriu yra nepakankamos pragyvenimui. Neoficialiai Lietuvoje jis imtas vadinti Taikomuoju MGl.

Taigi, galima sakyti, kad skurdo sąvoka, kaip tokia labai plačiai pradėta vartoti tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Dabar ji yra tokia, kuri atitinka šiuolaikinį gyvenimą.

Pagrindiniai skurdo rodikliai Lietuvoje

Skurdo būklę Lietuvoje galima įvertinti, naudojant įvairius skurdo rodiklius: minimalus vartotojo krepšelis, minimalus gyvenimo lygis (MGL), skurdo ribos (absoliuti, santykinė, subjektyvi ir taikomoji) ir skurdo lygis. Atitinkamai vieni jų nuteiks liūdniau, kiti  – optimistiškiau.

Svarbiausias informacijos šaltinis skaičiuojant skurdo ribas – Statistikos departamento atliekami namų ūkio biudžeto tyrimai, tačiau neišvengiama duomenų patikimumo problemos. Kai kurios gyventojų grupės: benamiai, kaliniai, asocialūs asmenys, tokiame statistikų tyrime išvis nedalyvauja. O tai labai paliečia tikrus statistinius duomenis.

Skurdo riba nustatoma analizuojant skirtingas pajamas gaunančių namų ūkių apsirūpinimą įvairiais reikmenimis ir dalyvavimą visuomenėje įprastose veiklose. Kai mažėjant pajamoms tas apsirūpinimas ar dalyvavimas ima ne proporcingai smarkiai mažėti, tokios pajamos ir laikomos skurdo riba.

Nedideles pajamas gaunantys asmenys, smulkūs ūkininkai, vieniši/atsiskyrę asmenys, nedirbantys žmonės ir jų šeimos, neįgalūs žmonės, gausios šeimos, šeimos, kuriose yra tik vienas iš gimdytojų, benamiai, išėję iš įkalinimo įstaigų, žmonės, prostitutės, narkomanai ir alkoholikai – visi šie žmonės yra labiausiai pažeidžiami ir gyvena arti, arba žemiau skurdo ribos.

Norint įvertinti skurdo paplitimą visuomenėje, reikia suskirstyti asmenis, šeimas ar namų ūkius į skurstančius ir neskurstančius. Tam pasitelkiama skurdo riba. Skurdo ribų nustatymo metodai priklauso nuo pačios skurdo sampratos .

Absoliutus skurdas – tai minimalus pajamų arba išlaidų lygis būtiniausioms reikmėms patenkinti. Ją nustatant sudaromas minimalus maisto produktų krepšelis, kuris turi užtikrinti įvairios sudėties šeimoms būtiną proteino ir kalorijų kiekį. Šis krepšelis įvertinamas mažiausiomis kainomis. Prie tokiu būdu apskaičiuojamų minimalių išlaidų maistui pridedama tam tikra pinigų suma drabužiams pirkti, butui išlaikyti ir kitoms būtiniausioms reikmėms patenkinti. Taip apskaičiuojama pinigų suma yra absoliuti skurdo riba.

Minimalus prekių ir paslaugų krepšelis dažnai gali būti skirtingas. Jis priklauso nuo konkretaus laikotarpio ir šalies. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra apskaičiavusi ir paskelbusi, kad šiuo metu minimalus prekių ir paslaugų krepšelis turėtų sudaryti 236,56 Lt. Tuo tarpu daugumai pašalpų skaičiuoti taikomas minimalus gyvenimo lygis nustatytas 130 Lt dydžio.

Santykinė skurdo riba — siejama su tam tikrais pajamų arba išlaidų vidutiniais rodikliais. Asmenys, kurių pajamos (išlaidos) savo dydžiu yra mažesnės negu tam tikra pajamų (išlaidų) vidurkio dalis, traktuojami kaip gyvenantys žemiau skurdo ribos. Ši skurdo riba visiškai priklauso nuo pajamų (išlaidų) pasiskirstymo visuomenėje. Ypatingai ši skurdo rūšis paveikė postkomunistines valstybes, kuriose staigi turtinė diferenciacija, kai visi gyventojai buvo pripratę prie sąlyginės turtinės lygiavos, veda prie nepasitenkinimo naujuosius skurdžius. Šis konfliktas tarp skurdo ir prabangos skatina vidinį nestabilumą, kuris gali tapti rimta grėsme šalies vidaus saugumui. Santykinio skurdo rodikliai leidžia palyginti pajamų situaciją įvairiose šalyse, nes nepriklauso nuo to, kaip skirtingose šalyse yra apibrėžiami pagrindiniai poreikiai.

Absoličiam ir santykiniam skurdui mažinti ypatingą reikšmę turi minimalių pajamų didinimas. Lietuvoje siekiama, kad minimalių pajamų augimo tempai šalyje neatsiliktų nuo vidutinių pajamų augimo tempų. Pagal statistinius duomenis, vidutinės disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui 2006m., lyginant su 2003m., padidėjo 48,8 procento, namų ūkių, turinčių mažiausias pajamas, pajamos padidėjo 63,6 procento, o namų ūkio turinčių didžiausias pajamas – 47,5 procento.

Skurdo būklei vertinti gali būti naudingi ir subjektyvaus skurdo rodikliai. Šiuo atveju pakankamas pajamų lygis nustatomas, remiantis pačių gyventojų vertinimais.

Būklė, kai skurdas tampa įprastu ir priimtinu dalies žmonių gyvenimo būdu, yra vadinama skurdo spąstais. Patekęs į tokią situaciją, žmogus nebesiekia išvengti skurdo, nori išlikti priklausomas nuo valstybės teikiamų pašalpų, nes darbo užmokestis, kaip socialinių pašalpų alternatyva, yra per menkas. Tokiu būdu gyvenimas iš išmokų nulemia ilgalaikį skurdą, nes nėra skatinamas žmonių poreikis užsidirbti pragyvenimui.

A.Dobravolsko teigimu, galima svarstyti du išsivadavimo iš „skurdo spąstų“ būdus. Vakarų Europoje šiuo metu aktyviai diskutuojama „piliečio atlyginimo“ idėja, ji įtraukiama net į partijų rinkimų programas. Remiantis šia idėja, nedidelė pinigų suma būtų skiriama kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo pajamų. Tokia išmoka esą atitiktų teisingumo principą: dirbsi ar ne – gausi tiek ir ne daugiau, bet Lietuvoje ši mintis kol kas nesvarstoma, jos įgyvendinimą apsunkintų politinės valios trūkumas.