LR piliečių įsidarbinimas ES

LR Konstitucijos  IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas” 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad:      „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“. Tai yra apsauginio-garantinio pobūdžio konstitucinė norma, kuri deklaruoja tam tikras žmogaus teises ir garantijas darbo srityje. Šis principas yra įtvirtintas ir LR Darbo kodekse. Žmogus yra laisvas tiek dirbti, tiek ir nedirbti, o pavyzdžiui, turėti savo verslą ar gyventi iš santaupų. Laisvės pasirinkti darbą principas pasireiškia įvairiose teisės normose, pradedant įdarbinimo santykiais, darbo sutarties sudarymu ir baigiant jos nutraukimu. Taigi galima daryti išvadą, jog kiekvienas asmuo gali pasirinkti ne tik, kokiu būdu jis užsidirbs pragyvenimui, bet ir tai kur jis įgyvendins šią savo prigimtinę teisę. Be abejo, šio principo taikymas nėra neribotas, nes ir pati minėta konstitucinė teisė nėra absoliuti. Jis negali būti aiškinamas kaip garantija konkrečiam asmeniui, jog toks asmuo gaus konkretų jo pageidaujamą darbą. Darbo kodekso nustatytose ribose teisės aktai gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, keliamus asmens profesinei kvalifikacijai, išsilavinimui ir pan. ir tokie apribojimai nėra laikomi neteisėtu laisvės pasirinkti darbą ribojimu.

1990 m. Lietuvos Respublika, sugriovusi „geležinę uždangą“ ir atkūrusi nepriklausomybę, vėl ėmė siekti grįžti į demokratinių valstybių bendriją, iš kurios sovietinė okupacija buvo ją pašalinusi. Vienas iš integravimosi į pasaulinę bendriją aspektų yra izoliacijos, taip pat ir ekonomikos srityje, panaikinimas. Izoliacijos įveikimas, ekonominių ryšių su užsienio valstybėmis atkūrimas vyko tiek valstybiniu, tiek individualiu – atskirų įmonių ir asmenų – lygiu. Iškilo poreikis teisiškai reglamentuoti tiek Lietuvos piliečių darbą užsienyje, tiek užsieniečių darbą Lietuvoje. Pirmuoju atveju buvo sudaromos tarptautinės sutartys bei susitarimai, kuriuose buvo numatoma įsidarbinimo ar stažavimosi tvarka, sąlygos bei reikalavimai darbuotojams ir stažuotojams. Šiuo metu Lietuvos Darbo birža, įgyvendina ir kitus tarptautinius susitarimus. Tai yra jos išimtinė teisė.

Esminiai Lietuvos teisės pokyčiai artimiausioje ateityje sietini su Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. Ruošdamasi narystei ES, Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės kandidatės, privalo suderinti savo nacionalinius įstatymus su ES normomis, t. y. Acquis Communautaire (sutrumpintai acquis) – Europos Sąjungos teisės ir jos taikymo praktikos visuma, apimančia visa tai, kas buvo pasiekta įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis. Acquis apima pirminę (Bendrijų steigimo sutartis, jų politinius tikslus ir principus) ir antrinę teisę (ES institucijų teisės aktai: direktyvos, reglamentai, sprendimai), o taip pat, taisykles, rezoliucijas, pozicijas, nuomones, teisminę praktiką, bendruosius teisės principus, Bendrijų teisės kūrimo techniką, tikslų ir praktikos visumą nepriklausomai nuo to, ar ją įtvirtina teisės aktai, ar ne . 2004  m.  sausio  1 d. laikoma data,  nuo  kurios   Lietuvos Respublika  turi  būti  pasirengusi prisiimti  narystės   Europos Sąjungoje  įsipareigojimus.

1995 m. birželio 12 d. buvo pasirašyta ES sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (toliau Europos (asociacijos) arba Asociacijos). Šios sutarties preambulėje galutiniu tikslu buvo pripažinta narystė Europos Sąjungoje, taip pat įtvirtintas šalių narių siekis sukurti naują palankesnę aplinką tarpusavio ekonominiams santykiams. Ši sutartis ir iš

jos išplaukiantys abiejų sutartį pasirašiusių šalių įsipareigojimai yra labai svarbūs ES teisės požiūriu, nes vadinamosios Europos sutartys sudaro ES teisės dalį.

Kaip jau minėjau, Europos (asociacijos) sutartis fragmentiškai pakartojo kai kurių su darbuotojų laisvu judėjimu susijusias nuostatas. EB sutartyje darbuotojų judėjimo laisvei skirtas atskiras sutarties skyrius „Laisvas asmenų judėjimas“. Ši teisė suteikia valstybių narių piliečiams galimybę nevaržomai įsidarbinti kitos valstybės narės teritorijoje, teisę nebūti diskriminuojamiems įsidarbinimo ar darbo sąlygų atžvilgiu, laisvę judėti įsidarbinimo tikslais, t. y. įvažiuoti į kitos valstybės narės teritoriją su tikslu įsidarbinti, taip pat išvažiuoti iš jos, teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje įsidarbinimo laikotarpiui, teisę pasilikti joje gyventi pasibaigus darbo joje laikui. Tuo tarpu Europos (asociacijos) sutarties 37 straipsnio 1 dalis kartu su šio straipsnio 2 dalimi, įtvirtina Lietuvos pilietybę turinčių darbuotojų valstybėse narėse diskriminacijos jų pilietybės atžvilgiu draudimą. Tam keliamos kelios sąlygos: asmuo jau turi būti teisėtai įsidarbinęs Lietuvoje, ir diskriminavimo draudimas galioja ne visiems galimiems su darbu susijusiems aspektams, o tik darbo sąlygų, darbo užmokesčio ir atleidimo sąlygų atžvilgiu. Asociacijos sutartis neužsimena apie kitas teises, kurios sudaro darbuotojų judėjimo laisvės pagal Bendrijos teisę turinį. Vadinasi, tokios Lietuvos pilietybę turinčio darbuotojo teisės, kaip teisė laisvai įsidarbinti ES valstybėje narėje, teisė nebūti diskriminuojamiems įsidarbinant ir teisė įvažiuoti, apsigyventi ar likti gyventi po darbo laikotarpio pasibaigimo šia Asociacijos sutarties nuostata neapimamos. Tokių teisių neįgauna ir valstybės narės pilietybę turintis darbuotojas Lietuvos teritorijoje.

Ne ką mažiau svarbi ir neseniai pasirašyta Lietuvos Stojimo į ES sutartis, kurioje užfiksuotos visos šalių kandidačių, tame tarpe ir Lietuvos, narystės ES sąlygos, prisiimti įsipareigojimai, išsiderėti bei ES nustatyti pereinamieji laikotarpiai, ES sutarčių pataisos ir t.t.. Šioje vietoje manau esant būtina trumpai panagrinėti, kokios permainos yra numatomos netolimoje ateityje ir kokiu teisiniu pagrindu jos bus įtvirtintos Lietuvos nacionalinėje teisėje.

Kaip pažymėjo ETT, Europos Bendrijų pirminė teisė inkorporuojama į valstybių narių teisines sistemas ir yra jose taikoma. Jos teisinės nuostatos valstybėje narėje galioja

vieningai ir tiesiogiai bei naudojasi viršenybe net ir vėliau išleistai nacionalinei teisei. Įstojus į Europos Sąjungą, Bendrijos antrinės teisės aktai laisvo darbuotojų judėjimo reguliavimo srityje galios ir bus taikomi Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutarties – EB sutarties pagrindu. Šios tarptautinės sutarties ratifikavimo įstatymu LR Seimas išreikš valią, jog tarptautinės  sutarties pagrindu sukurtos institucijos išleisti teisės aktai reguliuotų tuos santykius, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją reguliuoti yra kompetentingas tik jis pats. Kol kas tokios įstatymų leidėjo kompetencijos perdavimo Konstitucija neleidžia, tačiau, rengiantis narystei Europos Sąjungoje, LR Konstitucijos 136 ir 138 straipsniuose numatoma įtvirtinti galimybę perduoti Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų institucijoms tam tikrą valstybės valstybinių institucijų kompetenciją ir nustatyti, kad tokiu būdu atsiradę teisės aktai turės viršenybę jiems prieštaraujančiai vidaus teisei. Konstitucijoje įtvirtinus galimybę tarptautinės sutarties pagrindu perduoti tam tikrą valstybės institucijų kompetenciją iš esmės reikš tai, jog ratifikuodamas tarptautinę sutartį įstatymų leidėjas atsisakys savo teisės leisti įstatymus ta apimtimi ir tose srityse, kuria ir kuriose ši kompetencija bus perduota tarptautinių sutarčių pagrindu sukurtų organizacijų institucijoms. Vadinasi, Seimo vietą tam tikrose visuomeninio gyvenimo reguliavimo srityse užims Bendrijos institucijos, kurių išleisti teisės aktai tiesiogiai reguliuos atitinkamus visuomeninius santykius, o jiems prieštaraujančios vidaus teisės normos bus netaikomos. Tad, atitinkamai pakeitus LR Konstitucijos 136 ir 138 straipsnius, valstybių narių piliečių ir jų šeimos narių darbo valstybėse narėse sąlygos bus reguliuojamos ne Lietuvos nacionaliniais įstatymais ar kitais teisės aktais, o EB sutarties pagrindu Bendrijos institucijų išleistais teisės aktais. Kadangi Bendrijos sutartyje ir Reglamentuose įtvirtintos darbo teisės normos Lietuvos Respublikos teritorijoje įsigalios, veiks ir bus tiesiogiai taikomos po stojimo, materialinės darbo teisės požiūriu specialių nacionalinių teisėkūros žingsnių perimant šias normas nereikia. Teisinio tikrumo ir teisės grynumo sumetimais būtina tik pašalinti nacionalinės teisės ir jos pritaikymo prieštaravimus šioms normoms.