Darbuotojų judėjimo laisvės

Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš pamatinių Bendrijos teisės garantuojamų laisvių, numatančių teisę gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje. Iš pradžių ši laisvė buvo nukreipta į ekonomiškai aktyvius asmenis. Vėliau ši teisė suteikta ir darbuotojų šeimos nariams. Šiuo metu laisvas judėjimas Bendrijos teritorijoje apima ir ekonomiškai neaktyvius asmenis, tokius kaip: studentai, pensininkai ir ES piliečiai apskritai. Tai bene svarbiausia Bendrijų teisės individuali teisė ir esminis Europos pilietybės elementas.

Asmenų judėjimo laisvė pagal Europos Bendrijos teisę susideda iš kelių elementų: laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvės. Pažymėtina, jog laisvo asmenų judėjimo garantavimas Europos Bendrijoje iki šiol laikomas vienu iš prioritetinių Europos Bendrijos tikslų. EB sutarties 3 straipsnio pirmosios dalies c ir d punktuose numatyta, jog Bendrijos veikla apima vidaus rinką, kurios išskirtinis bruožas panaikinti laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo tarp valstybių narių kliūtis, o taip pat priimti ir įgyvendinti asmenų įvažiavimo ir judėjimo vidaus rinkoje priemones.

Reikia pažymėti, jog darbuotojų judėjimo laisvės atribojimas nuo steigimosi laisvės yra ganėtinai svarbus dalykas. Šias dvi teises apima jau minėta Bendrijos teisės garantuojamų laisvių – asmenų judėjimo laisvė. Abiejų pagrindinių laisvių bendras bruožas – tam tikrų asmenų vykdoma veikla, o jų skiriamasis bruožas –  vykdomos veiklos savarankiškumas. Tam tikrų neaiškumų gali kilti todėl, kad kai kurios EB Sutarties nuostatos apima taip pat ir asmenis, kurie neveikia arba ne visada veikia savo sąskaita ir savo rizika. Šis abiejų laisvių skirtumas turi ir teisinę išraišką: darbuotojų laisvo judėjimo teisės Europos Bendrijų teritorijoje praktiškai turėjo būti įgyvendintos jau pereinamojo laikotarpio pabaigoje, t. y. iki 1969 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu įsisteigimo laisvės apribojimai naikinami palaipsniui.

Kalbant apie įsisteigimo ir darbuotojų judėjimo laisvės skirtumus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pradedant tam tikrą darbinę veiklą darbuotojams keliami reikalavimai (kalbos mokėjimo pažymėjimas ir gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą) paprastai yra gerokai mažesni nei tiems asmenims, kurie nori įsisteigti, pavyzdžiui, advokato, gydytojo ar patarėjo mokesčių klausimais (reikalingi įvairūs pažymėjimai, įrodantys atitinkamus sugebėjimus ir žinias, rengiami egzaminai ir kt.).